Kai gimnazijoje įprastą tvarkaraštį papildo repeticijų grafikai, o klasės virsta kūrybinėmis dirbtuvėmis – gimsta ne tik spektaklis, bet ir stipri bendrystės dvasia. Šiemet I–II g klasių mokiniai į projektinį darbą pažvelgė kitaip – jie pasirinko ne rašto darbą ar teorinę analizę, o gyvą, kvėpuojantį kūrinį scenoje. Spektaklio statymas tapo išbandymu, nuotykiu ir kūrybine kelione, kurios metu mokiniai susipažino su teatro užkulisiais, išmoko dirbti komandoje ir drąsiai žengė į sceną. Viskas prasidėjo nuo idėjos. Kas rūpi šiuolaikiniam paaugliui? Kokios temos jiems artimos? Mokinių grupė kartu su istorijos vyr. mokytoja Veronika Gudaite, lietuvių kalbos ir literatūros vyr. mokytoja Jurgita Girčiene bei anglų kalbos mokytoja metodininke Irena Linkyte sprendė, koks pasakojimas galėtų būti įdomus ne tik jiems patiems, bet ir žiūrovams. Taip gimė spektaklio koncepcija, iš kurios po truputį ėmė ryškėti veikėjai, scenos ir visa dramaturgija – užgimė klasikinės Euripido tragedijos „Elektra“ šiuolaikinė interpretacija. Nors viskas prasidėjo entuziastingai, greitai paaiškėjo, kad teatro pasaulis reikalauja daug daugiau nei tik noro. Mokiniai patyrė, ką reiškia įveikti scenos baimę, įsijausti į vaidmenį, sinchronizuoti judesius ir balsą. Repeticijų metu buvo visko – ir juoko, ir iššūkių, tačiau kiekvienas iššūkis – žingsnis į priekį. Spektaklis tapo vieta, kur kiekvienas rado savo vaidmenį – vieni atsidūrė scenoje, kiti kūrė dekoracijas, kostiumus, rūpinosi muzika ar šviesomis. Tai buvo ne tik teatro pamoka, bet ir bendradarbiavimo, atsakomybės, kūrybiškumo ugdymas. Kiekvieno indėlis buvo būtinas – tik taip spektaklis tapo gyvu kūriniu. Gegužės 30 dieną spektaklio pristatymas publikai buvo ne tik atsiskaitymas už projektinį darbą – tai buvo šventė. Pilna salė, plojimai, šypsenos ir jaudulys, kurio nesuvaidinsi. Mokinių pastangos virto emocinga istorija, kuri palietė ir jų pačių, ir žiūrovų širdis. Istorija buvo perkelta į šiuolaikinius šeimos namus, kuriuose ne mažiau nei senovės Graikijoje verda pyktis, skaudūs neišsakyti jausmai, neištikimybė ir keršto troškimas. Ši klasikinės dramos interpretacija perkėlė žiūrovus į įtampos kupiną šeimos aplinką, kurioje kasdienybės rutina slepia gilius jausmus, neišsakytas nuoskaudas ir skausmingas tiesas. Tai pasakojimas apie tai, kas nutinka, kai nutylimos nuoskaudos ir nesusikalbėjimas ima griauti santykius. Aktoriai labai tikroviškai išjautė visas emocijas. Kiekvienas judesys, žvilgsnis, pauzė scenoje kalbėjo apie tai, kas išgyvenama viduje. Spektaklis analizuoja, kas atsitinka, kai žmonės bėga nuo savęs ir savo tiesų bandydami laimę atrasti kitur, verčia permąstyti, kaip greitai gyvenimas gali išslysti iš rankų. Ką tik buvusi bendros vakarienės akimirka netikėtai virsta santykių katastrofa, per kurią keičiasi visų gyvenimai. Furijų įvaizdis spektaklyje tarsi vidinė sąžinė, primenanti apie padarytas klaidas ir sprendimus, kurių nebegalima ištaisyti. Ypač jautriai perteiktas vaikų, Elektros ir Oresto, pasaulis, jų tylus skausmas ir bandymai suprasti suaugusiųjų veiksmus palietė daugelį salėje. Spektaklio pabaiga – tyla… ir tik tada plojimai, plojimai, plojimai. Tai pasakojimas, kuris privertė susimąstyti apie kalbėjimosi svarbą, apie skausmą, kurį suaugusieji negalvodami drebia ant savo vaikų ir galbūt net susimąstyti, kas lieka neištarta mūsų pačių namuose, kas lieka tyloje. Šis projektinis darbas parodė, kad mokymasis gali vykti per patyrimą, kūrybą ir išgyvenimą. Mokiniai ne tik įgijo žinių apie teatrą, bet ir atrado save – kaip kūrėjus, bendruomenės dalyvius, scenos žmones. O svarbiausia – jie sukūrė prisiminimus sau visam gyvenimui.
II g klasės mokinė Eglė Grabauskaitė ir lietuvių kalbos ir literatūros vyr. mokytoja Jurgita Girčienė
Paskutinį kartą atnaujinta: 2025 birželio 13